Apskaitos atsiradimas tiesiogiai susijęs su žmogaus ūkinės veiklos procesu. Apskaitos istorijos šaknys siekia iki 4000 m. pr. m. e., tada buvo pradėta registruoti finansines ir kitas operacijas. Manoma, kad maždaug tuo metu į Europą atkeliavo įvairus apskaitos būdai iš Kinijos, Indijos bei arabų šalių. Pirmąjį savo egzistavimo tūkstantmetį, apskaita buvo ganėtinai primityvi ir paprasta.

Ji vystėsi plėtojantis ūkiui, nuolat stebint ekonominius procesus. Apskaita ir organizacinis darbas tapo neatskiriami, nuolatinis ūkinių operacijų registravimas ir sisteminimas sudarė galimybes priiminėti tinkamus sprendimus, duoti nurodymus bei kontroliuoti jų vykdymą. Plėtojantis apskaitos technologijoms bei kylant pragyvenimo lygiui didėjo apskaitos reikšmė.

Apskaitos užuomazgomis Lietuvoje galima laikyti žmonių ir kilnojamo bei nekilnojamo turto i surašymus. Toks pradinis apskaitos etapas buvo įvardijamas kaip inventorinė apskaita. Bėgant laikui inventorinė apskaita nuolat tobulėjo, vis daugėjo informacijos ir apskaitos objektus buvo pradėta grupuoti pagal tam tikrus požymius. Daugėjo surašymo objektų, dažnėjo turto surašymai.

Įsigalėjus feodaliniams santykiams, turtas vis dažniau buvo apskaitomas pinigine išraiška. Tai paskatino inventorinę apskaitą peraugti į ūkinę apskaitą. Feodalų ūkiuose valstiečiai buvo verčiami dirbti lažo darbus, kurių darbo dienas fiksuodavo vedamoje lažo knygoje.

Lietuvai esant Rusijos sudėtyje, pagyvėjo gamyba metalo ir odos pramonėje, kūrėsi ir buvo vystomos kitos pramonės šakos. Tuo metu apskaita buvo reguliuojama Rusijos imperijos įstatymais. Jais buvo nustatyta balanso ir buhalterinių knygų sudarymo tvarka.

1924–1925 m. Lietuvoje buvo susidomėta apskaitos metodika. 1926 m. įkuriamos pirmosios komercinės mokyklos. Dvi iš jų valstybinės: Kaune ir Tauragėje, bei privati - Kybartuose.

1940m. Lietuvą okupavus Tarybų Sąjungai įmonės buvo nacionalizuojamos, o apskaita įjungta į bendrą sąjunginę apskaitos sistemą. Miestuose ir apskrityse įkurtos respublikinio pavaldumo apskaitos inspekcijos. Apskaitoje buvo norodyta vadovautis Finansų komisariato patvirtintu 1940 m. spalio 9 d. buhalterinės apskaitos sąskaitų planu.
Nuo 1947 m. pradedami naudoti du sąskaitų planai. Išplėstinis - naudojamas didesnėse įmonėse, sutrumpintas - mažesnėse. 1955 m. – 1956 m. išleidžiamos apskaitos ir kalkuliavimo instrukcijos. Pradedama taikyti žurnalinę – orderinę apskaitos formą.
1966 m. įkurti pirmieji skaičiavimo centrai. Didelėse įmonėse pradėta diegti mechanizuota apskaita. Visose įmonėse pradėta taikyti žurnalinė – orderinė apskaitos forma.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, iš karto pradedama pereiti prie rinkos ekonomikos, vykdoma greita privatizacija. Dalis problemų išlikę iš Tarybų Sajungos laikų, daugybėje registrų trūko tikslumo, nebuvo kokrečiai nurodoma, kas juose apskaitoma – vietoj prekių grupių nurodomi tik sąskaitų numeriai. Naujai įsteigtų įmonių vadovai nelabai orientavosi apskaitoje, nemokėjo jos organizuoti. Mažose įmonėse apskaitą buvo patikima vesti vadovų giminaičiams, kartais iki tol nieko bendra su apskaita neturėjusiems asmenims.
Daliai įmonių buvo įvestas privalomas auditas. Pastebėta, kad apskaita įmonių vadovams pateikia detalius duomenis apie įmonėje esamą turtą, bet visai jų nekontroliuoja nuo akivaizdžiai savanaudiškų veiksmų pasisavinant įmonių turtą ar nuslepiant apmokestinamas pajamas. Mokesčius surenkančiose institucijose siūloma atsisakyti aritmetinės buhalterinės apskaitos kontrolės.
Ilgą laiką Lietuvoje nebuvo labai keičiama buhalterinės apskaitos vedimo tvarka. Iki 2001 m. kovo 15 d. biudžetinėse įstaigose dar buvo vadovaujamasi Tarybų Sąjungos biudžetinių įstaigų apskaitos vedimo metodika.
Besiruošiant narystei Europos Sąjungoje, Lietuvoje pasikeitė požiūris į apskaitą. Palaipsniui dėl buhalterinės apskaitos sudėtingumo (net mažos) įmonės pradėjo samdyti kvalifikuotus buhalterius. Kilo buhalterinių bei audito įmonių teikiamų paslaugų kokybės lygis, natūralu, jog tai turėjo įtakos ir kainų padidėjimui.